Tarptautinė mikčiojimo supratimo diena

Hours

„Mikčiojimas – kaip ledkalnis. Tai, kas kyšo paviršiuje, kas girdima ir matoma, yra mažiausia jo viršūnė. Kur kas didesnė yra apatinė jo dalis: drovumas, baimė, kaltė ir visi kiti jausmai, kurie pasireiškia, kai bandoma pasakyti paprasčiausią sakinį, bet tą padaryti nepavyksta.“

Josepf G. Sheehan

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje spalio 22 d. minima Tarptautinė mikčiojimo supratimo diena. Ši diena pradėta minėti 1998 metais JAV. Mikčiojimas – sklandaus kalbėjimo sutrikimas, kuriam būdingi garsų, skiemenų ir žodžių pakartojimai, tęsimas, artikuliacinio aparato įtampa ir pauzės, trikdančios ritmingą kalbą. Yra žinoma, kad mikčiojimas dažniausiai prasideda vaikystėje, 2 – 5 gyvenimo metais. Mikčioja apie 1% suaugusiųjų ir 4 – 5% vaikų. Įdomu tai, kad berniukai mikčioja keturis kartus dažniau nei mergaitės.

Mikčiojimo atsiradimo priežastys gali būti įvairios. Išskiriamos trys ankstyvajame amžiuje mikčiojimo atsiradimą lemiančių priežasčių grupės: vaiko savybės (genetinė predispozicija; intensyvi kalbos, motorikos, kognityvinių ir socialinių gebėjimų raida; temperamento ypatumai; aukšti paties vaiko sau keliami reikalavimai; impulsyvus poreikis kalbėti; raidos sutrikimai), bendravimo ypatumai (greitas aplinkinių kalbėjimo tempas, laiko spaudimas; dažnas vaiko kalbos pertraukimas, kalbėjimas vienu metu; sudėtingi klausimai, skatinantys pasakoti; neigiamos reakcijos į kalbėjimo nesklandumus), aplinkos sąlygos (greitas gyvenimo tempas; šeimos sudėties pasikeitimas; nenuoseklus dienos režimas; aukšti aplinkinių keliami reikalavimai; ilgalaikis stresas ar nuolatiniai šeimos narių konfliktai). Vyresniame amžiuje mikčiojimo atsiradimui įtakos tai pat gali turėti fizinės traumos, navikai.

Atlikti tyrimai rodo, kad nėra vienos mikčiojimo priežasties. Tikėtina, kad ilgalaikio mikčiojimo atveju sutrikimą sukėlusi priežastis nebeegzistuoja, tačiau problema išlieka.

Šaltinis: https://therapistndc.org/wp-content/uploads/2021/05/stuttering-768×768.png
  • Dažniausi mikčiojimo požymiai:
  • Pakartojimai. Garsų, skiemenų kartojimas (pvz., b-b-berniukas eina; ko-ko-koks tavo vardas?).
  • Tęsimas. Ilgas vieno garso tarimas, kurį sukelia artikuliacijos aparato įtampa (pvz., aaa aš noriu ledų).
  • Užsikirtimai. Tylos pauzės, kai padidėjusi liežuvio, lūpų, balso klosčių įtampa trukdo pasakyti tai, ką norėtum.
  • Įterpiniai. Žodeliai ir garsai (pvz., na, va, o, ė, žinai, tai), tariami siekiant įveikti kalbėjimo nesklandumus ir ištarti žodį.
  • Lydimieji judesiai. Mirksėjimas, rankų, galvos ir kojų judesiai, atsirandantys užsikirtimų metu.
  • Kaip palengvinti mikčiojimą? Mikčiojimui įveikti svarbios ne tik medicinos, logopedinės priemonės, psichoterapijos, bet ir kiti veiksniai:
  • Tinkama kalbos aplinka (pvz., sulėtintas kalbėjimo tempas; kalbama paprastais trumpais sakiniais; išlaikomos pauzės; palaikomas akių kontaktas).
  • Geras poilsis (miegant ilsisi centrinė nervų sistema).
  • Emocingos informacijos ribojimas (pvz., sumažinti TV žiūrėjimo trukmę; pasidomėti turiniu, kad nekiltų neigiamų emocijų ir pan.).
  • Organizmo grūdinimas ir stiprinimas.
  • Tai pat rekomenduojama laikytis taisyklingo kalbėjimo taisyklių:
  • Suteikti kūnui patogią ir laisvą padėtį – kaklo ir pečių juostos raumenys laisvi, pečiai truputį atitraukti atgal yra vienoje linijoje;
  • Pokalbio metu elgtis laisvai, patartina, patartina žiūrėti pašnekovui į akis;
  • Prieš pradedant kalbėti įkvėpti (nekelti pečių) ir iškart kalbėti sklandžiai, vientisai, iš lėto iškvepiant;
  • Atskirai tęsiamai pabrėžtinai artikuliuoti tariant balsius;
  • Priebalsius tarti švelniai, laisvai, be įtampos;
  • Kiekviename žodyje išskirti kirčiuotą balsį, tarti jį garsiau, labiau negu kitus balsius pratęsti;
  • Pirmąjį sakinio žodį tarti tyliai, žemu balsu, lėčiau negu kitus žodžius;
  • Ilgus sakinius suskirstyti į prasmines dalis (prasminę dalį ir trumpus sakinius tarti vientisai sklandžiai, lyg vieną žodį);
  • Daryti tikslias pauzes sakinio gale ar tarp prasminių dalių;
  • Vengti monotoniškumo; kalbėti raiškiai;
  • Kalbėti normaliu tempu ir ritmu;
  • Neskubėti atsakyti į klausimą, apgalvoti atsakymą;
  • Jei nesiseka kalbėti – sustoti, nusiraminti, kalbėti lėčiau iki pasitikėjimo atsiradimo;
  • Nuolat save kontroliuoti – vengti rankų, kojų, galvos nereikalingų judesių.

Unikalūs mikčiojimo aspektai

  • Mikčiojantieji paprastai dainuoja be užsikirtimų.
  • Mikčiojantieji stebi, kad jų mikčiojimas stipriai sumažėja, kai jie garsiai kalba būdami vieni.
  • Dauguma mikčiojančiųjų gali kalbėti unisonu (kartu su kitu žmogumi) visiškai sklandžiai.
  • Dauguma mikčiojančiųjų gali kalbėti su gyvūnais ar daiktais, nežymiai mikčiodami ar net visiškai sklandžiai.
  • Mikčiojimas kinta. Jo stiprumas gali keistis valandomis, dienomis ar mėnesiais.
  • Apie 75 – 80% mikčiojančiųjų yra vyrai.
  • Medikamentai (narkotinės medžiagos) mikčiojimui gali turėti savitą, nenuspėjamą poveikį.
  • Mikčiojimas yra labai nepastovus. Mikčiojantysis iš anksto tiksliai nežino, kurį žodį tardamas ar kokioje situacijoje gali pradėti mikčioti.
  • Mikčiojimas beveik visada prasideda vaikystėje, kai vaikas pradeda kalbėti. Jis labai retai prasideda paauglystėje, bet tada paprastai būna daug silpnesnis.
  • Adaptacijos efektas susilpnina mikčiojimą tik laikinai.
  • Mikčiojimas stipriai sumažėja esant dideliam triukšmui.
  • Dauguma mikčiojančiųjų vaidindami mikčioja labai mažai ar net visai nemikčioja.
  • Daugumą mikčiojančiųjų patiria sunkumų tarimo pradžioje.
  • Daug suaugusių mikčiojančių, prieš tardami žodį, gali pasakyti, ar jie mikčios.
Informaciją pagal įvairius literatūros šaltinius parengė Marijampolės savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos vyresnioji logopedė, vyresnioji specialioji pedagogė Raimonda Pužaitė